kalba literatūra istorija
A Ą B C Č D E Ę Ė F G H I Į Y J K L M N O P R S Š T U Ų Ū V Z Ž
 
400
1500
1600
1750
1822
1904
1988
ANTIKA
VIDURAMŽIAI
RENESANSAS
BAROKAS
APŠVIETA
ROMANTIZMAS IR REALIZMAS
XX A. LITERATŪRA
ŠIUOLAIKINĖ LITERATŪRA
LIETUVOS PROISTORĖ
 
LIETUVOS DIDVALSTYBĖS KŪRIMASIS
LDK CHRISTIANIZACIJA
LDK BAJORŲ RESPUBLIKA
LDK ABIEJŲ TAUTŲ RESPUBLIKOJE
ATR REFORMOS. VALSTYBĖS SUNAIKINIMAS
LIETUVA RUSIJOS IMPERIJOJE
MODERNIOJI LIETUVOS RESPUBLIKA
OKUPUOTA LIETUVA. SOVIETIZACIJA
ŠIUOLAIKINĖ LIETUVOS VALSTYBĖ
 
1009
1240
1387
1529
1569
1773
1795
1918
1940
1990

Literatūra

Literatūra > XX amžiaus literatūra

Bradūnas


JAV lietuvių literatūrinio ir kultūrinio gyvenimo organizatorius, neabejotinas žemininkų-lankininkų kartos lyderis Kazys Bradūnas gimė 1917 m. vasario 11 d. Vaikystę jis praleido tarp vaizdingų Sūduvos lygumų ir mitinius slėpinius menančio Vištyčio ežero įsikūrusiame Kiršų kaime, iš kurio kilusi ir Salomėja Nėris. Anksti susiformavo patriotizmas, įskiepytas tėvų ir žemdirbiškos tradicijos, organišką ir kartu mistišką ryšį su gimtąja žeme stiprino ūkininko darbų ir rūpesčių ciklas, į kurį mažasis Kaziukas buvo nuo mažumės įtrauktas. Eilėraščius pradėjo rašyti dar mokydamasis Vilkaviškio gimnazijoje.
Lituanistinių studijų metai Kaune, vėliau Vilniuje sutapo su ideologinių sankirtų ir katastrofų laikotarpiu. Tai buvo ir ginčų apie kūrybą laikas: studentai burdavosi į neformalias stovyklas ir diskutuodavo apie naujausias iš Vakarų pasiekusias knygas, literatūrines sroves. Bradūnas priklausė katalikiškai „Šatrijos“ draugijai, kurios narius siejo prasmingi kultūriniai įsipareigojimai. Pirmosios sovietinės okupacijos ir vokietmečio nerimo atmosferoje mezgėsi draugystės, formavosi solidari ir kūrybinga karta. Ankstyvoji Bradūno poezija, patyrusi neabejotiną Bernardo Brazdžionio ir Jono Aisčio įtaką, vis dėlto skambėjo savitai. Ji traukė skaitytoją ne svaiginančia žvaigždynų ir bedugnių retorika ar lyrinės išpažinties grauduliu, o subtiliu žemdirbio kasdienybės poetizavimu, kilniais šūkiais nedangstoma istorine savimone. Jo kūryboje atsispindėjo neoficiali, vadovėliuose neaprašyta, iš aplinkos stebėjimo ir bendruomenės atminties gimusi Lietuvos istorija.
Pirmoji Bradūno eilėraščių knyga
Vilniaus varpai (1943) – lyg kelionės atvirukų rinkinys, pasakojantis apie kiekvienam lietuviui brangaus, tačiau tarsi iš naujo atpažįstamo „pažadėtojo miesto“ įžymybes. Nuo proginės poezijos nutolstama rinkinyje Pėdos arimuose (1944), kurio subjektas vaizduojamas palinkęs „prie alsuojančios žemės“, atrandantis džiugų ir prasmingą darbo ritmą, susiliejantis su ankstesnėmis ūkininkų kartomis ir patikliai žvelgiantis į ateitį, kurią globoja dieviškoji Apvaizda. Eilėraščiuose, rašytuose karo audrose, neatsispindi epochos žiaurumai – Bradūno regėtoji „tauta ramių žemdirbių“, darniai triūsianti piliakalnių šešėlyje, įkurdinama iliuziniame šiltadaržyje, kurį aplenkia naikinančios istorijos vėtros. Literatūros atsinaujinimo siekusi žemininkų karta aukštino Bradūno kūrybą kaip kylančią iš natūralaus, prigimtinio patriotizmo. Deja, Pėdos arimuose nepasiekė platesnių skaitytojų sluoksnių – rinkinio tiražą sunaikino grįžtantys sovietiniai okupantai.
Po 1944 m. Bradūnui buvo lemta gyventi toli nuo tėvynės, mėginant ją atkurti poetinėje utopijoje. Pabėgėlių stovyklose Vokietijoje, kur susitelkė didelė dalis lietuvių rašytojų ir menininkų, susidarė gana palankios sąlygos kultūrinei veiklai. Bradūnas ilgesniam laikui apsistojo Miunchene, kur redagavo
Aidus ir pavertė juos solidžiu kultūrinio gyvenimo žurnalu. Pokario stovyklų laikotarpiu pasirodė net trys poeto knygos: Svetimoji duona (1945), Maras (1947), Apeigos (1948). Pirmoji pilna skaudžios nostalgijos ir benamių klajonių po Austrijos ir Vokietijos miestelius realijų – savo nuotaika ji nedaug skiriasi nuo kitų karo pabėgėlių kūrybos. „Maras“ – egzistencinių konfliktų poema apie vieną tragiškiausių Lietuvos istorijos tarpsnių, kurioje beveik nėra konkretaus laiko ženklų, pasaulis apmąstomas kaip priešingų jėgų, simbolinių gyvybę ir nykimą žyminčių figūrų konflikto arena.
Nuo
Apeigų rinkinio keitėsi Bradūno poezijos tonas, plėtėsi prasmių laukas. Vis drąsiau į poetinių figūrų arsenalą įtraukiama baltiškoji mitologija, jos motyvus išsaugojusioje tautosakoje ieškoma lietuvių poeziją atnaujinančio žodžio, simbolio, savito ritminio skambesio. Vis dažniau pabrėžiami ribiniai žmogiškosios istorijos momentai, su kuriais susijusios šventojo laiko matmenį sugrąžinančios apeigos, – gimimas, vedybos, įvairios iniciacijos (įvesdinimai į naują būties pakopą), mirtis. Netekus savo žemės išlieka jos šventumą įprasminančios apeigos, simboliškai atkuriančios pažeistą pasaulio pusiausvyrą.
Pasibaigus stovyklų laikotarpiui, kultūrinės veiklos sąlygos pasunkėjo, bendruomenė išsibarstė. Pats Bradūnas prisipažino, kad jo pirmas darbas JAV buvo duobių kasimas kapinėse, paskui teko pjaustyti ir šlifuoti statybinius akmenis, dirbti fabrike, lietuviško žodžio kūrybai aukojant skurdų laisvalaikį. Nuo 1949 m. gyveno Baltimorėje, vėliau persikėlė į Čikagą. Svarbiu, manifestinės reikšmės įvykiu tapo naujosios lietuvių poezijos antologijos
Žemė pasirodymas 1951 m. Žemė buvo entuziastingai sutikta liberaliosios pakraipos išeivių, kuriems darė įspūdį idėjinis kartos solidarumas, egzistencializmo motyvai, priskirti jų kūrybai filosofinėje Juozo Girniaus įvadinio straipsnio interpretacijoje.
Pasunkėjusios leidybos ir kūrybinės raiškos sąlygos skatino rašytojus mobilizuotis kolektyviniams darbams. Bradūnas atsidūrė daugelio svarbiausių išeivijos literatūros gyvybingumą liudijusių leidinių redkolegijose, rūpinosi išliekamosios vertės leidiniais.
Poetinėje kūryboje jis toliau žengė mitologinių archetipų rekonstrukcijos keliu: rinkiniuose
Devynios baladės (1955), Morenų ugnys (1958), Sidabrinės kamanos (1964) reiškiamas modernaus žmogaus santykis su įkapėse palaidotu tautos kultūros lobiu, kone archeologiniais metodais atkuriant pirmaprades ritmines struktūras. Itin svarbūs mirties ir nenutrūkstančio gyvybės ciklo motyvai. Iš naujo gilinantis į liaudies dainų ir raudų prasmes atrandamos universalios tiesos.
Vėlyvojoje Bradūno kūryboje buvo aktuali istorinio ir asmeninio laiko sampyna. Nesivaikydamas ypatingų efektų, kalbėdamas nuosaikiu tonu ir paprastais žodžiais, poetas fiksavo stebuklingas kasdienybės akimirkas, kelionių po pasaulį įspūdžius, kaskart mintimis sugrįždamas į Lietuvą, ypač į vaikystėje pažintą Sūduvos kraštą. Eilėraščiuose, rašytuose jau po Nepriklausomybės atkūrimo, apmąstytas nueitas gyvenimo ir kūrybos kelias, atsigręžta į pradingusį vaikystės pasaulį. Poetas netrukus apsisprendė visam laikui grįžti į Lietuvą, čia pasirodė jo paskutiniai rinkiniai ir rinktinės, galų gale visa pusę šimtmečio rašyta poezija sugulė į dvitomį
Sutelktinė (2001).
Bradūno pradėta modernistinės ir folklorinės poetikos sintezė Lietuvoje rasdavo sekėjų nuo pat XX a. septintojo dešimtmečio, kai prasidėjo literatūros laisvėjimas. Jis neabejotinai darė įtaką Vytautui Bložei, Justinui Marcinkevičiui, Marcelijui Martinaičiui, Sigitui Gedai. Poetas Lietuvoje buvo pagerbtas Nacionaline kultūros ir meno premija (1992), tapo „Poezijos pavasario“ laureatu (2002). Nugyvenęs gražų ir turiningą gyvenimą, Bradūnas mirė 2009 m. vasario 9 d. Vilniuje.

Manfredas Žvirgždas, Viktorija Šeina

Kazys Bradūnas. Eilėraščiai.Viktorija Skrupskelytė. Kazys Bradūnas.Rimvydas Šilbajoris. Kazio Bradūno poezija.Antanas Vaičiulaitis. Naujoji generacija.Kazys Bradūnas. Eilėraščiai II.Poetas Kazys Bradūnas.ŽEMĖ.Pirmoje eilėje iš kairės – K. Bradūnienė, J. Aistis, antroje eilėje – K. Bradūnas.Kazys Bradūnas skaito eilėraštį Tiktai per paukščio skrydį.Kazys Bradūnas skaito eilėraštį Tolminkiemio vakaro atodūsis.Kazys Bradūnas skaito eilėraštį Žodžiai.

Ar žinote, kad...